UKRAJINOS TV ir DOKUMENTINIO KINO REŽISIERIUS PETRO OLARAS, Atgimimo laikų Ostankino TV laidos "Vzgliad" ("Žvilgsnis") operatorius ir vienas iš 10 laidos režisierių, 1989 rugpjūčio 23-ąją skridęs ir filmavęs virš Baltijos Kelio, 1991 sausio 13-ąją malūnsparniu skraidęs ir filmavęs Vilnių iš oro, Rusijos demokratiniam atgimimui pasibaigus, 10 metų dirbęs Vatikano TV ir lydėjęs keliolikoje kelionių po pasaulį popiežių šv. Joną Paulių II, ir rengęs reportažus apie jo keliones italų ir ukrajinų kalbomis - štai jau penkti metai gyvena ir kuria Lietuvoje.
Jis kartu su bendraminčiais Ukrajinoje ir Lietuvoje kuria tarptautinės Informacinės erdvės tarp LDK tautų - Lietuvos, Ukrįajinos, Lenkijos ir perspektyvoje Baltų Rusijos – Televiziją "Tarpjūrių TV" ("Intermarium TV-7", "Міжмор'є ТБ-7") bei svetainę keliomis kalbomis "Liaudien apžvalgininkas" ("Народний Оглядач"): http://ar25.org/lt. Susipažinimo su Petro Olaru pokalbį apie mus vienijančius siekius ir tikslus kviečiu skaityti čia, Livijos Gradauskienės rašinyje Kretingos "Pajūrio naujienose":
Tarptautinio pripažinimo sulaukusių dokumentinių filmų režisieriaus ir operatoriaus, fotografo ir rašytojo ukrainiečio 63 m. Petro Olar pažintis su Lietuva prasidėjo Magadane skaitant čia ištremtų žmonių sąrašuose užfiksuotas pavardes.
Vėliau garsiajai „perestrojkos“ laikų laidai „Vzgliad“ reportažus kūręs televizijos žurnalistas filmavo Sąjūdžio mitingus ir Baltijos kelią. Dabar jis džiaugiasi atradęs Šventąją ir kuria bendrą Ukrainos ir Lietuvos žiniasklaidos projektą „Ukraina+“
Būsimasis kino režisierius, operatorius ir žurnalistas gimė Karpatuose, ant kalnų upės kranto įsikūrusiame kaimelyje Panka. Anskti netekęs tėvo, berniukas jau nuo mažų dienų rūpinosi automobilio katastrofoje neįgalia tapusia motina: dirbdavo kolūkyje, vasaromis – statybose, genėdavo medžius kalnų miškuose, padėjo ir namų ūkyje.
Nuo pat mažumės pamėgęs kiną, jis, dar paauglys, įsiprašė kaimo klube padėti kino mechanikui juostas persukinėti – kad jį veltui į seansus įleistų. Ir atsitiko taip, kad atvažiavo komisija, o mechanikas buvo tokios būklės, kad jį kaipmat iš darbo išmetė. Taip, neturėdamas nė 16 metų, Petro gavo kino mechaniko padėjėjo pažymėjimą ir pradėjo demonstruoti filmus.
„Visą laiką norėjau kurti kino filmus, nes iš pradžių maniau, kad tai ir yra kino mechaniko darbas. Kai paaiškėjo, kad taip tikrai nėra, baigęs mokyklą mėginau tapti kino operatoriumi. Pasirinkti specialybę padėjo puikus mano draugas, šviesaus atminimo Ivanas Mykolaičiukas – didis Ukrainos aktorius, Holivudo lygio. Jis buvo kilęs iš kaimyninio kaimo, ir, žinodamas mano meilę kinui, pakvietė mane į filmo ,,Baltas paukštis su juoda žyme“ filmavimą: padėjau operatoriams, taip pat daug fotografavau, o mano nuotraukas spausdino vietos laikraštis. Bet dukart stojęs Kijeve į šią specialybę taip ir neįstojau. Tad teko eiti tarnauti į armiją. O prieš tarnybą kariuomenėje porą metų dirbau to laikraščio, kuris spausdino mano nuotraukas iš filmavimo aikštelės, fotokorespondentu“, – pirmuosius žingsnius į žurnalistiką prisiminė P. Olar.
Tarnaudamas Lvove įsikūrusiame dalinyje vietos laikraščio fotokorespondentu Petro Olar sugebėjo neakivaizdiniu būdu įstoti į universitetą. Tęsdamas žurnalistikos studijas, P. Olar nepamiršo savo didžiosios meilės – kino, pradėjo pats kurti filmus. Tiesa, mėgėjiškus. 1985 metais, kai, įvertinę jo operatoriaus talentą, Černovcų srities televizijos studijos vadovai pakvietė jį dirbti operatoriumi, jis sukūrė pirmąjį plačiai ne tik Ukrainoje, bet ir už jos ribų nuskambėjusį trumpametražį filmą.
Tiesą sakant, filmo kurti P. Olar neplanavo. Prieš gegužės 9-ąją, kai buvusios TSRS respublikose švenčiama pergalė Didžiuoju Tėvynės karu vadintame Antrajame pasauliniame kare, jį pasiuntė į vieną kolūkį filmuoti siužeto apie karo veteranus. Iš tų veteranų ten tebuvęs kolūkio pirmininkas ar jo pavaduotojas, išpūtęs medaliais nusagstytą krūtinę ir dvelkiantis neišsivadėjančiu „gorilkos“ aromatu.
2000 m., Vatikanas. Petro Olar (dešinėje) įteikia savo eilių knygą Jonui Pauliui II.
„Atsisakiau jį filmuoti. O studijos vadovas man: „Nebus siužeto – išmesiu iš darbo“. Kas beliko daryti. Vaikštau po kolūkį, ieškau veteranų, man sako, jog tokių čia nėra: visi jau kapuos. Tiesa, esąs vienas keistuolis, senis Petro, kur mėšlą iš fermų vežioja. Jis kariavo, bet niekad apie karą nepasakoja. Tik šulinius kasa. Nuėjau aš pas jį butelaičiu nešinas – kad prakalbinčiau. Tą vakarą jis man nieko nepapasakojo, tik pasakė: „Pasiimsiu aš tave rytoj darban. Pažiūrėsi, gal ką suprasi“. Rytą aš pradėjau filmuoti, o per dvi dienas nufilmavau visą siužetą. Apie tai, kaip Petro per dieną iškasa šulinį – ir, kas įstabiausia, iškasęs šulinį jis sugebėdavo tokiu moliniu ąsotėliu pasemti tik tik pasiekto švaraus – be jokių žemių – vandens. Ir kaip tuo vandeniu nešinas jis grįžta namo, kaip juo šlakstoma kepama duona, laistomos gėlės, kaip juo prausiamas kūdikis. Paskui Petro, prie švarko prisisegęs du medalius „Už drąsą“ ir „Darbo veteranas“, tuo ąsotėliu nešinas pereina kaimą ir išpila vandenį ant nuo sausros suskeldėjusios žemės. Iki šių kadrų vaizdus lydėjo tik muzika. O čia jau suskamba balsas: „Troškulys kamavo karius. Vokiečiai surengė trečią ataką, bet kariai nesitraukė nuo aukštumos. Norėjosi gerti. Gerti. Gerti... Keturi kariai ėjo vandens. Negrįžo. Penktasis buvo Piotras Čebakas. Kol jis nušliaužė iki upelio, pražilo. Grįždamas atgal jis prisiekė: jeigu liksiu gyvas, kur tik galėsiu, šioj žemėj kasiu šulinius. Nuo to laiko mechanizatorius Piotras Ivanovičius Čebakas iš Ukrainos kaimo Rosošany iškasė 67 šulinius. Kiekvienai našlei – po šulinį...“ O paskutiniuose filmo kadruose, kai į kolūkį atvažiavo delegacija iš Moldovos, jis tą ąsotėlį su vandeniu paduoda svečiams. Ir kaip jie tą vandenį gėrė...“, – pasakojo P. Olar.
Šį 9 minučių trukmės filmą srities televizija rodyti atsisakė. Bet vėliau šis filmas pelnė keletą aukščiausių apdovanojimų Moldovos, Maskvos kino festivaliuose.
Gavęs kvietimą, Petro išvažiavo į Kolymą. Per metus jis nufilmavo 7 dokumentinius filmus, tarp jų – „Nukryžiuoti likimai“. Filmai, sudarę ciklą „Mūsų mūšis – Kolyma“, pasakojo apie čionai ištremtus ukrainiečius ir jų likimus. Tada filmų kūrėjas pirmąkart sužinojo daugybę lietuviškų vardų ir pavardžių.
Kadras iš filmo „Dangaus šimtinė dangun išskrido...“
Po metų darbo Magadane pajutęs, jog trūksta išsilavinimo kino srityje, eidamas 35-uosius, pradėjo studijuoti režisūrą VGIK – Visasąjunginiame valstybiniame kinematografijos institute.
„Tuo pačiu metu pradėjau dirbti. Kartą prieina Andrejus Lysenko, tuometinis laidos „Vzgliad“ vyriausiasis direktorius, ir pakviečia mane į komandą. Iš pradžių dirbau prie laidos montavimo, paskui jau kūriau siužetus su šviesaus atminimo žurnalistais Anna Politkovskaja, Vladu Listjevu. O nuo 1987 metų pradėjau važinėti po Ukrainą, Moldovą ir Baltijos šalis, filmuoti laidas bei kurti filmus apie to meto įvykius: Lietuvoje filmavau ir Sąjūdžio mitingus, ir Baltijos kelią“, – pasakojo P. Olar.
Vakarų Ukrainoje jis rinko medžiagą apie iš pogrindžio grįžtančią Ukrainos graikų apeigų katalikų bažnyčią – unitus. Lvove filmavo tūkstantines unitų eitynes 1987 metais, filmavo interviu su pogrindyje ganytojišką veiklą vykdžiusiais šventikais, filmavo katakombose, miškuose, kur būdavo atliekami įšventinimai – seminarijų juk nebuvo. Taip gimė valandos trukmės dokumentinis filmas „Katakombų Bažnyčia“. Ne tik filmo, bet ir siužeto net „Vzgliad“ neparodė – pravoslavų cerkvės vyriausieji užprotestavo. Tad kasetę su filmu P. Olar atidavė vienam bičiuliui, žurnalistui iš Italijos. Šis pasiekė, kad filmas būtų demonstruojamas per Italijos televizijos kanalus.
Ir nutik tu man šitaip, kad 1987 m. rudenį tuometinis TSRS prezidentas Michailas Gorbačiovas atvyko pirmo oficialaus vizito į Italiją. Ir parodo jam šį jau itališkai įgarsintą filmą: štai kas vyksta su tikėjimo ir žodžio laisve ir apskritai su demokratija TSRS. Skandalas! Vatikano propaganda! Filmuota Holivude, su kviestiniais aktoriais ir tarp dekoracijų! Popiežius Jonas Paulius II paneigė, tvirtindamas, kad filmą sukūrė režisierius iš Maskvos. Tuoj pat su KGB buvo išsiaiškinta, kas per režisierius ir per parą Petro Olar, atskraidintas į Italiją, Michailui ir Raisai Gorbačiovams pasakojo, kaip kūręs filmą. O taip pat pirmąjį kartą susitiko su Jonu Pauliumi II, kuriam girdint buvo pažadėta, kad režisierius gali ramiai grįžti į TSRS – niekas jo nepersekios.
Baigęs studijas – beje, jo diplominis darbas „Atominis pėdsakas“, kurį kuriant teko bendrauti su akademiku Andrejumi Sacharovu, taip pat buvo skirtas Černobylio tragedijai, – ir sukūręs ne vieną garsų dokumentinį televizijos filmą, režisierius galėjo likti Maskvoje. Tačiau laikai pradėjo keistis į blogąją pusę: „Vzgliad“ imta cenzūruoti, tad 1994-aisiais Petro išvyko į Italiją, į Vatikaną ir pasiliko iki 2006-ųjų. Kūrė ne tik filmus ir TV siužetus – dirbo Ukrainos korespondentu Italijoje ir Vatikane, bendradarbiavo su viena iš Italijos kino studijų, kurios direktorė Donatella dirbo Andrejaus Tarkovskio filmo „Nostalgija“ montuotoja ir režisieriaus asistente. Kartu su ja sukurti trys dokumentiniai filmai, pasakojantys apie A. Tarkovskį, įkūrė ir iki šiol leidžia ukrainiečių diasporai skirtą laikraštį, leidžiamą italų, ukrainiečių ir rusų kalbomis. Dirbta ir Ukrainoje: sukurtas filmas „Černobylio ikonos“.
Maidanas, 2014 m.
„Aš praėjau du Maidanus: 2004-aisiais ir 2014-aisias, – paklaustas apie paskutinių metų įvykius Ukrainoje pasakojo P. Olar. – Į Ukrainą 2006-aisiais grįžau ne tik todėl, kad mama sunkiai susirgo. Grįžau, nes gerai pažįstu Viktorą Juščenko, ir jo žodžiai, kad Ukraina taps kitokia, kad reikia grįžti, mane paveikė. Ne tik buvau, bet ir fotografavau antrojo Maidano įvykius ir kartu su kolegomis surengiau Lietuvos Seime eksponuotą ir po Lietuvą keliavusią fotografijų parodą. Ir, manau, kad parodėme Lietuvai kitokį Maidaną“.
Žurnalistas tęsė mintį: „Revoliucijose dalyvauja ir barikadose kaunasi vieni žmonės, o į valdžią paskui ateina visai kiti. Šis Maidanas buvo orumo ir vertybių revoliucija. Nuo jo prasidėjo nauji laikai Ukrainoje. Jei kalbėsime apie karą, kuris prasidėjo iškart po Maidano, tai jis yra kovos, kuri vyko jau anksčiau tam tikrose vietose ir vietovėse, tęsinys. Ją sukėlė tie „derybininkai“, kurie anksčiau už Ukrainos žmonių nugarų pasirašinėjo įvairiausiais sutartis. Nuo tiesiog prekybinių iki prekybos tautos savastimi, nes vagystės ir korupcija buvo itin giliai įsišaknijusios ne tik aukščiausiuose valdžios ešelonuose. Nereikia pamiršti, kad didžiausi pinigai uždirbami ne kuriant, o prekiaujant tuo, kas žudo žmones: ginklais ir narkotikais. Ukrainos pakraščiais į Europą iš Artimųjų Rytų eina vienas didžiausių narkotikų gabenimo kelias. Ir ne tiek naudos duoda Krymo paplūdimiai ir kurortai, kiek Kerčė, kuri yra vienas stambiausių narkotikų perdavimo mazgų. Antras taškas, į kurį narkotikai atkeliaudavo iš Kerčės – Slavianskas Donecko srityje. O dabar pažiūrėkite į karo veiksmų žemėlapį: nors garsiai apie tai nekalbėta, išvados pačios prašosi“.
Nuo praėjusių metų spalio Petro Olar kartu su žmona žurnaliste Ana apsistoję Lietuvoje. Čia jie nori įgyvendinti TV bei internetą apimantį žiniasklaidos projektą „Ukraina+“, kurį kartu su kolega Jurijumi Peresunko nuspręsta pradėti nuo Lietuvos.
„Kodėl nuo Lietuvos? Todėl, kad turime gilią ir garbingą praeitį nuo pat klestėjusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų. Tada kartu mes buvom stiprūs ir galingi. Juk būtent mes anuomet sustabdėme Europą užplūsti grasinančią totorių-mongolų ordą. Ir jeigu ne pergalė prie Mėlynųjų vandenų, nežinia, kokia Europa būtų buvusi: ar tokia, kokia tampa dabar, kai čia plūsta emigrantai musulmonai, ar seniai jau musulmoniška... Tad būta ne vienos pergalės, kurios ir dabar gyvos mūsų tautų genetinėje atmintyje. Būta dar kelių bandymų kartu kurti bendrą Ukrainos ir Lietuvos ateitį, ir ne tik Žečpospolitoje. Tačiau valstybė nebesusikūrė. Bet kas neleidžia mums pasvajoti apie savotišką Baltijos-Juodosios jūros sąjungą Europos Sąjungos rėmuose? Apie tai kalba ir garsus Ukrainos rašytojas Igor Kaganec, su kuriuo kartu sukūrėme įsibėgėjantį kanalą „Intermarium“, – kalbėjo žurnalistas.
Jau beveik mėnuo P. Olar su žmona įsikūręs Šventojoje. Ir žada būti dar mėnesį.
Livija GRAJAUSKIENĖ
Наші інтереси:
Треба знати про наших друзів і поширювати інформацію про їхні добрі справи.
Якщо ви помітили помилку, то виділіть фрагмент тексту не більше 20 символів і натисніть Ctrl+Enter
Метою «церкви програмістів» Aryan Softwerk є колективне досягнення Царства божого шляхом розробки софту для самоорганізації шляхетних духовних демосів – арійських церков. Розробка церковного софту –...
Petro Olar: „Ukrainą ir Lietuvą sieja tautų genuose užkoduota atmintis“
Світ:
Спецтема:
UKRAJINOS TV ir DOKUMENTINIO KINO REŽISIERIUS PETRO OLARAS, Atgimimo laikų Ostankino TV laidos "Vzgliad" ("Žvilgsnis") operatorius ir vienas iš 10 laidos režisierių, 1989 rugpjūčio 23-ąją skridęs ir filmavęs virš Baltijos Kelio, 1991 sausio 13-ąją malūnsparniu skraidęs ir filmavęs Vilnių iš oro, Rusijos demokratiniam atgimimui pasibaigus, 10 metų dirbęs Vatikano TV ir lydėjęs keliolikoje kelionių po pasaulį popiežių šv. Joną Paulių II, ir rengęs reportažus apie jo keliones italų ir ukrajinų kalbomis - štai jau penkti metai gyvena ir kuria Lietuvoje.
Jis kartu su bendraminčiais Ukrajinoje ir Lietuvoje kuria tarptautinės Informacinės erdvės tarp LDK tautų - Lietuvos, Ukrįajinos, Lenkijos ir perspektyvoje Baltų Rusijos – Televiziją "Tarpjūrių TV" ("Intermarium TV-7", "Міжмор'є ТБ-7") bei svetainę keliomis kalbomis "Liaudien apžvalgininkas" ("Народний Оглядач"): http://ar25.org/lt. Susipažinimo su Petro Olaru pokalbį apie mus vienijančius siekius ir tikslus kviečiu skaityti čia, Livijos Gradauskienės rašinyje Kretingos "Pajūrio naujienose":
160728petroolar.jpg
Tarptautinio pripažinimo sulaukusių dokumentinių filmų režisieriaus ir operatoriaus, fotografo ir rašytojo ukrainiečio 63 m. Petro Olar pažintis su Lietuva prasidėjo Magadane skaitant čia ištremtų žmonių sąrašuose užfiksuotas pavardes.
Vėliau garsiajai „perestrojkos“ laikų laidai „Vzgliad“ reportažus kūręs televizijos žurnalistas filmavo Sąjūdžio mitingus ir Baltijos kelią. Dabar jis džiaugiasi atradęs Šventąją ir kuria bendrą Ukrainos ir Lietuvos žiniasklaidos projektą „Ukraina+“
Būsimasis kino režisierius, operatorius ir žurnalistas gimė Karpatuose, ant kalnų upės kranto įsikūrusiame kaimelyje Panka. Anskti netekęs tėvo, berniukas jau nuo mažų dienų rūpinosi automobilio katastrofoje neįgalia tapusia motina: dirbdavo kolūkyje, vasaromis – statybose, genėdavo medžius kalnų miškuose, padėjo ir namų ūkyje.
Nuo pat mažumės pamėgęs kiną, jis, dar paauglys, įsiprašė kaimo klube padėti kino mechanikui juostas persukinėti – kad jį veltui į seansus įleistų. Ir atsitiko taip, kad atvažiavo komisija, o mechanikas buvo tokios būklės, kad jį kaipmat iš darbo išmetė. Taip, neturėdamas nė 16 metų, Petro gavo kino mechaniko padėjėjo pažymėjimą ir pradėjo demonstruoti filmus.
„Visą laiką norėjau kurti kino filmus, nes iš pradžių maniau, kad tai ir yra kino mechaniko darbas. Kai paaiškėjo, kad taip tikrai nėra, baigęs mokyklą mėginau tapti kino operatoriumi. Pasirinkti specialybę padėjo puikus mano draugas, šviesaus atminimo Ivanas Mykolaičiukas – didis Ukrainos aktorius, Holivudo lygio. Jis buvo kilęs iš kaimyninio kaimo, ir, žinodamas mano meilę kinui, pakvietė mane į filmo ,,Baltas paukštis su juoda žyme“ filmavimą: padėjau operatoriams, taip pat daug fotografavau, o mano nuotraukas spausdino vietos laikraštis. Bet dukart stojęs Kijeve į šią specialybę taip ir neįstojau. Tad teko eiti tarnauti į armiją. O prieš tarnybą kariuomenėje porą metų dirbau to laikraščio, kuris spausdino mano nuotraukas iš filmavimo aikštelės, fotokorespondentu“, – pirmuosius žingsnius į žurnalistiką prisiminė P. Olar.
Tarnaudamas Lvove įsikūrusiame dalinyje vietos laikraščio fotokorespondentu Petro Olar sugebėjo neakivaizdiniu būdu įstoti į universitetą. Tęsdamas žurnalistikos studijas, P. Olar nepamiršo savo didžiosios meilės – kino, pradėjo pats kurti filmus. Tiesa, mėgėjiškus. 1985 metais, kai, įvertinę jo operatoriaus talentą, Černovcų srities televizijos studijos vadovai pakvietė jį dirbti operatoriumi, jis sukūrė pirmąjį plačiai ne tik Ukrainoje, bet ir už jos ribų nuskambėjusį trumpametražį filmą.
Tiesą sakant, filmo kurti P. Olar neplanavo. Prieš gegužės 9-ąją, kai buvusios TSRS respublikose švenčiama pergalė Didžiuoju Tėvynės karu vadintame Antrajame pasauliniame kare, jį pasiuntė į vieną kolūkį filmuoti siužeto apie karo veteranus. Iš tų veteranų ten tebuvęs kolūkio pirmininkas ar jo pavaduotojas, išpūtęs medaliais nusagstytą krūtinę ir dvelkiantis neišsivadėjančiu „gorilkos“ aromatu.
„Atsisakiau jį filmuoti. O studijos vadovas man: „Nebus siužeto – išmesiu iš darbo“. Kas beliko daryti. Vaikštau po kolūkį, ieškau veteranų, man sako, jog tokių čia nėra: visi jau kapuos. Tiesa, esąs vienas keistuolis, senis Petro, kur mėšlą iš fermų vežioja. Jis kariavo, bet niekad apie karą nepasakoja. Tik šulinius kasa. Nuėjau aš pas jį butelaičiu nešinas – kad prakalbinčiau. Tą vakarą jis man nieko nepapasakojo, tik pasakė: „Pasiimsiu aš tave rytoj darban. Pažiūrėsi, gal ką suprasi“. Rytą aš pradėjau filmuoti, o per dvi dienas nufilmavau visą siužetą. Apie tai, kaip Petro per dieną iškasa šulinį – ir, kas įstabiausia, iškasęs šulinį jis sugebėdavo tokiu moliniu ąsotėliu pasemti tik tik pasiekto švaraus – be jokių žemių – vandens. Ir kaip tuo vandeniu nešinas jis grįžta namo, kaip juo šlakstoma kepama duona, laistomos gėlės, kaip juo prausiamas kūdikis. Paskui Petro, prie švarko prisisegęs du medalius „Už drąsą“ ir „Darbo veteranas“, tuo ąsotėliu nešinas pereina kaimą ir išpila vandenį ant nuo sausros suskeldėjusios žemės. Iki šių kadrų vaizdus lydėjo tik muzika. O čia jau suskamba balsas: „Troškulys kamavo karius. Vokiečiai surengė trečią ataką, bet kariai nesitraukė nuo aukštumos. Norėjosi gerti. Gerti. Gerti... Keturi kariai ėjo vandens. Negrįžo. Penktasis buvo Piotras Čebakas. Kol jis nušliaužė iki upelio, pražilo. Grįždamas atgal jis prisiekė: jeigu liksiu gyvas, kur tik galėsiu, šioj žemėj kasiu šulinius. Nuo to laiko mechanizatorius Piotras Ivanovičius Čebakas iš Ukrainos kaimo Rosošany iškasė 67 šulinius. Kiekvienai našlei – po šulinį...“ O paskutiniuose filmo kadruose, kai į kolūkį atvažiavo delegacija iš Moldovos, jis tą ąsotėlį su vandeniu paduoda svečiams. Ir kaip jie tą vandenį gėrė...“, – pasakojo P. Olar.
Šį 9 minučių trukmės filmą srities televizija rodyti atsisakė. Bet vėliau šis filmas pelnė keletą aukščiausių apdovanojimų Moldovos, Maskvos kino festivaliuose.
Gavęs kvietimą, Petro išvažiavo į Kolymą. Per metus jis nufilmavo 7 dokumentinius filmus, tarp jų – „Nukryžiuoti likimai“. Filmai, sudarę ciklą „Mūsų mūšis – Kolyma“, pasakojo apie čionai ištremtus ukrainiečius ir jų likimus. Tada filmų kūrėjas pirmąkart sužinojo daugybę lietuviškų vardų ir pavardžių.
Po metų darbo Magadane pajutęs, jog trūksta išsilavinimo kino srityje, eidamas 35-uosius, pradėjo studijuoti režisūrą VGIK – Visasąjunginiame valstybiniame kinematografijos institute.
„Tuo pačiu metu pradėjau dirbti. Kartą prieina Andrejus Lysenko, tuometinis laidos „Vzgliad“ vyriausiasis direktorius, ir pakviečia mane į komandą. Iš pradžių dirbau prie laidos montavimo, paskui jau kūriau siužetus su šviesaus atminimo žurnalistais Anna Politkovskaja, Vladu Listjevu. O nuo 1987 metų pradėjau važinėti po Ukrainą, Moldovą ir Baltijos šalis, filmuoti laidas bei kurti filmus apie to meto įvykius: Lietuvoje filmavau ir Sąjūdžio mitingus, ir Baltijos kelią“, – pasakojo P. Olar.
Vakarų Ukrainoje jis rinko medžiagą apie iš pogrindžio grįžtančią Ukrainos graikų apeigų katalikų bažnyčią – unitus. Lvove filmavo tūkstantines unitų eitynes 1987 metais, filmavo interviu su pogrindyje ganytojišką veiklą vykdžiusiais šventikais, filmavo katakombose, miškuose, kur būdavo atliekami įšventinimai – seminarijų juk nebuvo. Taip gimė valandos trukmės dokumentinis filmas „Katakombų Bažnyčia“. Ne tik filmo, bet ir siužeto net „Vzgliad“ neparodė – pravoslavų cerkvės vyriausieji užprotestavo. Tad kasetę su filmu P. Olar atidavė vienam bičiuliui, žurnalistui iš Italijos. Šis pasiekė, kad filmas būtų demonstruojamas per Italijos televizijos kanalus.
Ir nutik tu man šitaip, kad 1987 m. rudenį tuometinis TSRS prezidentas Michailas Gorbačiovas atvyko pirmo oficialaus vizito į Italiją. Ir parodo jam šį jau itališkai įgarsintą filmą: štai kas vyksta su tikėjimo ir žodžio laisve ir apskritai su demokratija TSRS. Skandalas! Vatikano propaganda! Filmuota Holivude, su kviestiniais aktoriais ir tarp dekoracijų! Popiežius Jonas Paulius II paneigė, tvirtindamas, kad filmą sukūrė režisierius iš Maskvos. Tuoj pat su KGB buvo išsiaiškinta, kas per režisierius ir per parą Petro Olar, atskraidintas į Italiją, Michailui ir Raisai Gorbačiovams pasakojo, kaip kūręs filmą. O taip pat pirmąjį kartą susitiko su Jonu Pauliumi II, kuriam girdint buvo pažadėta, kad režisierius gali ramiai grįžti į TSRS – niekas jo nepersekios.
Baigęs studijas – beje, jo diplominis darbas „Atominis pėdsakas“, kurį kuriant teko bendrauti su akademiku Andrejumi Sacharovu, taip pat buvo skirtas Černobylio tragedijai, – ir sukūręs ne vieną garsų dokumentinį televizijos filmą, režisierius galėjo likti Maskvoje. Tačiau laikai pradėjo keistis į blogąją pusę: „Vzgliad“ imta cenzūruoti, tad 1994-aisiais Petro išvyko į Italiją, į Vatikaną ir pasiliko iki 2006-ųjų. Kūrė ne tik filmus ir TV siužetus – dirbo Ukrainos korespondentu Italijoje ir Vatikane, bendradarbiavo su viena iš Italijos kino studijų, kurios direktorė Donatella dirbo Andrejaus Tarkovskio filmo „Nostalgija“ montuotoja ir režisieriaus asistente. Kartu su ja sukurti trys dokumentiniai filmai, pasakojantys apie A. Tarkovskį, įkūrė ir iki šiol leidžia ukrainiečių diasporai skirtą laikraštį, leidžiamą italų, ukrainiečių ir rusų kalbomis. Dirbta ir Ukrainoje: sukurtas filmas „Černobylio ikonos“.
„Aš praėjau du Maidanus: 2004-aisiais ir 2014-aisias, – paklaustas apie paskutinių metų įvykius Ukrainoje pasakojo P. Olar. – Į Ukrainą 2006-aisiais grįžau ne tik todėl, kad mama sunkiai susirgo. Grįžau, nes gerai pažįstu Viktorą Juščenko, ir jo žodžiai, kad Ukraina taps kitokia, kad reikia grįžti, mane paveikė. Ne tik buvau, bet ir fotografavau antrojo Maidano įvykius ir kartu su kolegomis surengiau Lietuvos Seime eksponuotą ir po Lietuvą keliavusią fotografijų parodą. Ir, manau, kad parodėme Lietuvai kitokį Maidaną“.
Žurnalistas tęsė mintį: „Revoliucijose dalyvauja ir barikadose kaunasi vieni žmonės, o į valdžią paskui ateina visai kiti. Šis Maidanas buvo orumo ir vertybių revoliucija. Nuo jo prasidėjo nauji laikai Ukrainoje. Jei kalbėsime apie karą, kuris prasidėjo iškart po Maidano, tai jis yra kovos, kuri vyko jau anksčiau tam tikrose vietose ir vietovėse, tęsinys. Ją sukėlė tie „derybininkai“, kurie anksčiau už Ukrainos žmonių nugarų pasirašinėjo įvairiausiais sutartis. Nuo tiesiog prekybinių iki prekybos tautos savastimi, nes vagystės ir korupcija buvo itin giliai įsišaknijusios ne tik aukščiausiuose valdžios ešelonuose. Nereikia pamiršti, kad didžiausi pinigai uždirbami ne kuriant, o prekiaujant tuo, kas žudo žmones: ginklais ir narkotikais. Ukrainos pakraščiais į Europą iš Artimųjų Rytų eina vienas didžiausių narkotikų gabenimo kelias. Ir ne tiek naudos duoda Krymo paplūdimiai ir kurortai, kiek Kerčė, kuri yra vienas stambiausių narkotikų perdavimo mazgų. Antras taškas, į kurį narkotikai atkeliaudavo iš Kerčės – Slavianskas Donecko srityje. O dabar pažiūrėkite į karo veiksmų žemėlapį: nors garsiai apie tai nekalbėta, išvados pačios prašosi“.
Nuo praėjusių metų spalio Petro Olar kartu su žmona žurnaliste Ana apsistoję Lietuvoje. Čia jie nori įgyvendinti TV bei internetą apimantį žiniasklaidos projektą „Ukraina+“, kurį kartu su kolega Jurijumi Peresunko nuspręsta pradėti nuo Lietuvos.
„Kodėl nuo Lietuvos? Todėl, kad turime gilią ir garbingą praeitį nuo pat klestėjusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų. Tada kartu mes buvom stiprūs ir galingi. Juk būtent mes anuomet sustabdėme Europą užplūsti grasinančią totorių-mongolų ordą. Ir jeigu ne pergalė prie Mėlynųjų vandenų, nežinia, kokia Europa būtų buvusi: ar tokia, kokia tampa dabar, kai čia plūsta emigrantai musulmonai, ar seniai jau musulmoniška... Tad būta ne vienos pergalės, kurios ir dabar gyvos mūsų tautų genetinėje atmintyje. Būta dar kelių bandymų kartu kurti bendrą Ukrainos ir Lietuvos ateitį, ir ne tik Žečpospolitoje. Tačiau valstybė nebesusikūrė. Bet kas neleidžia mums pasvajoti apie savotišką Baltijos-Juodosios jūros sąjungą Europos Sąjungos rėmuose? Apie tai kalba ir garsus Ukrainos rašytojas Igor Kaganec, su kuriuo kartu sukūrėme įsibėgėjantį kanalą „Intermarium“, – kalbėjo žurnalistas.
Jau beveik mėnuo P. Olar su žmona įsikūręs Šventojoje. Ir žada būti dar mėnesį.
Livija GRAJAUSKIENĖ
Треба знати про наших друзів і поширювати інформацію про їхні добрі справи.
Зверніть увагу
Стартап Aryan Softwerk запрошує ІТ-фахівців спільноти Народний Оглядач до освоєння ринку самоорганізації арійських церков